Su Egle ir Romanu susitikome vieną gražų rugsėjo pradžios rytą prie Danės krantinės. Dar iki susitikimo drauge nusprendėme, kad priešvestuvinė fotosesija (love story) – puiki įžanga norint susipažinti su fotoobjektyvu dar iki išauštant didžiajai vestuvių dienai. Tokia fotosesija – puiki galimybė išsiaiškinti fotografo ir būsimųjų jaunavedžių lūkesčius, geriau susipažinti.
Miestas dar buvo apsnūdęs, tačiau oras džiugino rudeniška gaiva ir pro medžių lapus kukliai besišypsančia saule. Gatvėse žmonių buvo matyti vos vienas kitas: juk buvo pats darbo savaitės vidurys – trečiadienis. Tad visi miesto tiltai, žibintai ir gėlėmis pasipuošę skersgatviai buvo mūsų. Švelnų miesto šurmulį sudrumsdavo tik garsiai per tiltą dardantys autobusai. Fotosesiją pradėjome mindami senamiesčio grindinį ir besimėgaudami gardžia kava.
Čia pat jaunieji ir prasitarė, kad turi su nedrąsiais pirmaisiais pasimatymais susijusią, dar iš studijų laikų menamą vietą – senų laivų uostą. Tai savotiškos surūdijusių ir savo amžių baigusių laivų kapinės. Jos buvo visai netoli nuo bendrabučio, kur Eglė ir Romanas leido nerūpestingus studijų metus. Nuvykus ten jaunieji dar labiau atgijo – jų veiduose pasirodė šelmiška šypsena: čia dar kartą susitiko tie du jauni, džinsais pasipuošę, lyg iš paskaitų į pasimatymą pasprukę įsimylėjėliai.
Surūdiję laivai padėjo atskleisti rudenėjančio miesto nuotaiką, o jų fone pavyko pagauti išties įsimintinų ir originalių kadrų. Šią priešvestuvinę fotosesiją galėčiau pavadinti žaisminga, romantiška, persisėmusia rudenėjančio miesto nuotaikomis ir pakerinčia spinduliuojančiu poros nuoširdumu. Jau tada džiūgavau, kad būsiu šios žavios ir be galo charizmatiškos poros vestuvių fotografas.
