Su Monika ir Edmundu susitikome Klaipėdos senamiestyje vieną spalio pabaigos vidurdienį. Vos išėjęs iš namų pajutau spaudžiantį rudenišką šaltuką, tad buvo aišku, kad reikės surasti vietą fotosesijai, nes lauke praleisti kelias valandas – lyg ir vėsoka. Aš, kaip vestuvių fotografas Klaipėdoje, jauniesiems pasiūliau užsukti į vieną iš lankytinų miesto vietų – Laikrodžių muziejų, kuriame gavome leidimą trumpai vestuvinei fotosesijai.
Muziejuje buvome vienui vieni – nepratusiems prie tokios tylos pradžioje buvo net šiek tiek nejauku, bet tai buvo tik akimirkos įspūdis. Muziejus sutiko mus savo kruopščiai sutvarkytomis salėmis ir girgždančiu parkeltu. Iš pakampių nuolat išnirdavo prižiūrėtojos, o mes galėjome pasijusti kaip senovinio filmo herojai. Masyvios užuolaidos, puošnūs, dideli ir maži, iš įvairių kraštų atkeliavę senoviniai laikrodžiai elegancijos suteikė ir nuotraukoms.
Netrukus laikrodžiai išmušė pirmą valandą: pusvalandžiui nepastebimai prabėgus turėjome sugrįžti į lauką. Ten toliau fotografavomės nukritusių lapų, užtarnauto poilsio žiemai išėjusių fontanų ir miesto vaizdinių fone. Tolimesnės fotosesijos idėją tarsi savaime padiktavo rudenio spalvos ir nukritę, po kojomis čežantys lapai.
Pora prieš objektyvą jautėsi puikiai, Edmundas buvo linksmas, pakilios nuotaikos, Monika – moteriškai žavi. Šiuos jaunavedžius galėčiau pavadinti tikrais mimikų asais, nes jie vestuvių fotosesijoje išliko natūralūs ir nė kiek nesusikaustę.
Ši pora – ir labai spontaniška: tuoktis jie sugalvojo staiga, nieko per daug neplanavę ir vestuvių planavimui neskyrę ilgų mėnesių. Ir ką gi – rezultatas išėjo visai puikus, o vestuvių fotografija tapo rudeniškai nuotaikinga.
