Šį kartą vestuvių fotografas buvo reikalingas nuostabią, žurnalų puslapių vertą šventę savarankiškai suplanavusiems įsimylėjėliams. Jekaterinos ir Juliaus vestuves fotografavau rugsėjo 19-ąją Mažeikiuose. Nors pirmasis rudens mėnuo jau buvo persiritęs į antrąją pusę, oras stebino vasariška šiluma.
Atvykęs prie bažnyčios susipažinau su violančelininkais Tomu ir Karoliu, kurie savo neįprastų instrumentų garsais turėjo papuošti šventę. Diena jau nuo pat ryto prasidėjo darbingai ir nuotaikingai – muzikantai bažnyčioje repetavo, aš ieškojau tinkamų rakursų fotografavimui, ruošiausi techniką. Didžiausi komplimentai Mažeikių bažnyčiai – ji labai šviesi, joje stulbinamai puiki akustika.
Netrukus pasirodė ir jaunasis, nešinas žiedais, kuriuos padavėme kunigui. Tuoj ėmė rinktis ir svečiai, o pro įspūdingo dydžio langus skverbėsi šviesa, sukurdama magišką nuotaiką. Pasirodžius nuotakai, prasidėjo ceremonija: visus pakerėjo ne tik Jekaterinos grožis, bet ir iki širdies gelmių sugraudinę violančelių tonai. Ceremoniją dar gražesnę darė glaudūs ryšiai – ceremonijai patarnavo jaunojo brolis, kunigas – įsimylėjėlių draugas.
Po vestuvių ceremonijos patraukėme į Dautarų dvarą svečių sveikinimams ir trumpam violančelės virtuozų pasirodymui. Prasidėjus fotosesijai įamžinau įstabaus grožio plazdančią vėjyje, lengvą ir prabangią eleganciją spinduliuojančią vestuvinę suknelę. Gamtos fone pavyko sugauti nepaprastų kadrų – radome jaukų baltą suoliuką, nedidelį tiltelį, per kurį Julius pernešė savo išrinktąją, nedidelę įdomios narvelio formos pavėsinę. Keliolika nuotraukų nufotografavau ir dvaro aplinkoje, drauge įamžindamas senovinius baldus, šviestuvus ir laikrodžius. Jaunieji čia pat išbandė iš antikvarinės indaujos ištrauktus indus, iš kurių, tikėtina, arbatą ragaudavo ir dvariškiai.
Ši vestuvių fotosesija buvo unikali kadrų įvairove, nes jaunieji spėjo papozuoti ir dvaro balkonuose, prieigose, aplankyti žirgus, kuriuos pašėrė duona, pabūti savo mėgstamose erdvėse, pamiškėje, pievose, net ir kaimyninės Latvijos pasienyje, kuriame jaunavedžiai pameditavo, atsipalaidavo. Netrukus grįžome į dvarą, kuriame prasidėjo neoficialioji šventės dalis. Supratau, kodėl jaunavedžiai nė kiek nestresavo – kadangi jie niekur nevėlavo, šventė prabėgo sklandžiai, o visi jų sumanymai buvo įgyvendinti v100 procentų.
